Baltu identitātes un etnosa saglabāšanās ilgtermiņa perspektīva
Janīna Kursīte
Tas ir vienā referātā neizpētāms jautājums: pasaulskatījums, no vienas puses, un balti, no otras puses. Šis jautājums prasīt pieprasa plašu ekskursu pagātnē. Taču te sapulcējušies klausītāji un referenti ne pirmo reizi saskaras ar jautājumu par pasaules uzskatu un baltiem, tāpēc vēlreizēja un detalizēta jautājuma vēstures atgādināšana, šķiet, nav nepieciešama.
Šo globālo, atrisināt nepieciešamo jautājumu var uzlūkot kā garu maiksti, kuru ielaižot akā, mēģinām noskaidrot, vai apakšā, zem ūdens, ir tas pats kas augšā, vai kaut kas cits. Akā vēstures ūdens, kas mūsu tautas brīžam ir šķīris, brīžam vienojis. Vai pa šo ilgo peldēšanas laiku mēs esam saglabājuši savu kādreizējo kopību, un vai šāda kopība vienots pasaules uzskats mums vispār ir bijis?
Jā, mūsu valodas ir līdzīgas, bet kopīgo var atrast arī lietuviešu, latviešu, krievu, vācu, vai pat indiešu valodās, taču tas diez vai dod iemeslu apgalvot, ka senatnē ir bijis un līdz šim ir saglabājies vienots indoeiropeiskais pasaules skatījums. Mēs kopš senseniem laikiem esam dzīvojuši līdzās, un jebkurā gadījumā, tā dzīvojot, pat starp svešiem, atšķirīgiem un karojošiem kaimiņiem rodas savstarpēja ietekme, kopēja pasaules izpratne. Latvieši un lietuvieši nav vienīgie kaimiņi, līdzās ir arī citi, bet vai tas ļauj uzskatīt visus, kas atrodas pie Baltijas jūras, par līdzīgi domājošiem un līdzīgi pasauli uztverošiem. Šķiet, ka Baltijas jūra, tās liktenis varētu veidot līdzīgu domāšanas veidu tautām, kas dzīvo pie tās, bet diez vai kāds no jums uzdrošināsies teikt, ka tā ir.
Šī gada jūnijā Kaļiņingradā notika liela starptautiska konference Baltic Meetings. Contact culture conference of the Baltic Sea Countries, kurā tika gaidīta 13 valstu dalībnieku piedalīšanās. Ieradās 12 valstu pārstāvji. Nezināmu iemeslu dēļ neatbrauca igauņi. Tika izstrādāta ideja par projektu Balticness baltiskums. Ar šo projektu varētu parādīt visai pārējai pasaulei, ka Baltijas jūras reģiona valstis ir kopējs kultūras reģions, kas, balstoties uz kultūru daudzveidību, apzinās un respektē mazo kultūru nozīmīgumu. Bija īpaši simboliski, ka šāda tikšanās notika vietā, kas ir zaudējusi savu identitāti Kēnigsbergā/Tvangstē, Austrumprūsijā. Vēl jo zīmīgāk tas, ka konferences darbība notika Pasaules okeāna muzejā. Bija dīvaini apzināties, ka mēģinām noturēties pretī ekonomiskajai globalitātei lielajam okeānam, kas aprij visu savā ceļā, arī Baltijas jūras reģionu, nemaz nerunājot par trim Baltijas valstīm vai divu Baltijas valstu baltisko kopības sajūtu un pasaules redzējumu. Pie tam mēs paši padomju laikos labprātīgi gribējām izkļūt no ierobežojošās telpas, kur visās pusēs priekšā bija atslēgas, kur tauta bija izkaisīta, viena daļa Latvijā un Lietuvā, otra daļa emigrācijā. 1989. vai 1990.g. notika Baltijas jūras reģiona valstu rakstnieku un kultūras darbinieku brauciens pa Baltijas jūru ar mērķi parādīt, ka tā ir mums kopēja. Pēterburgas, toreiz vēl Ļeņingradas mērs atļāva rietumniekiem nofraktēt kuģi par 100 tūkstošiem dolāru. Viņi kopā ar PSRS republiku kultūras darbiniekiem varēja deklarēt, ka svarīgi ir apzināties, ka cilvēkiem, tāpat kā zivīm, jāpeld bez robežām. Netrūka skeptiķu gan no rietumnieku, gan no PSRS puses, kas šo priecīgo kuģi nosauca par Muļķu kuģi. Tagad ar 15 gadu atskatu, jāsaka, ka, būdami nebrīvē bijušajā PSRS, mēs bijām daudz tuvāki cits citam un ne tikai lietuvieši latviešiem, bet visa Baltija turējās cieši kopā. Vai jābūt paverdzinātam, lai izjustu kopību? Retorisks jautājums.
Kaļiņingradas konferencē jūnijā tika pieņemta rezolūcija par regulārām Baltijas jūras reģiona kultūras darbinieku tikšanās reizēm, bet atšķīrās uzskati par to, vai dalībnieku loks jāpaplašina ar politiķiem vai nē. Vai ik katrā referātā tiešā vai netiešā veidā tika runāts par Baltijas identitāti. Tika norunāts, ka jāizveido Baltijas pilsētu kultūras padome, kopēja digitālā literatūras bibliotēka. Taču, lai to izdarītu, ir jāizvēlas katras valsts literatūras nozīmīgākie darbi un tie jāiztulko 13 valodās. Konferences dalībnieki nevarēja vienoties, kas ir inteliģents, vai tāds maz pastāv mūsdienu sabiedrībā un, ja pastāv, vai uz viņu var paļauties šīs kopējās identitātes veidošanā. Konferences laikā tika runāts, ka mūs vieno kopējs pasaules uzskats, kurš balstās saudzīgā attieksmē pret Baltijas jūru, saudzīgā attieksmē pret kopējo kultūrmantojumu. Bet ne ar vārdu no vāciešu un krievu kolēģu puses netika pieminēta baltu tauta prūši, uz kuru zemes mēs sēdējām un gudri runājām par nākotni. Slēptā un atklātā veidā gan tika pieminēts cits zaudēts kultūrreģions Austrumprūsija, kas pēc Otrā pasaules kara tika sadalīts un ietilpināts Krievijā, Polijā un Lietuvā. Ja mūs vienotu kopējs pasaules uzskats, tad vajadzēja būt aktīvākai reakcijai pret Krievijas daļas Kuršu kāpu zonas nesaudzīgo kultūrvides iznīcināšanu. Lai gan, no otras puses, cik uzstājīgi, cik drosmīgi esam mēs paši, aizstāvot, piemēram, Latvijā Jūrmalas kultūrzonu no jaunbagātnieku iegribām.
Kaut arī konference Kaļiņingradā parādīja, ka veidot baltisku kultūridentitāti, kultūrtelpu ir daudz grūtāk nekā to nosaukt, noraksturot, tomēr, manuprāt, tā bija simptomātiska tikšanās, kas norādīja, ka nezinu kā ar pasauli bet ar Eiropu kaut kas patiešām nav kārtībā. Un varbūt tieši reģionālās identitātes meklēšana, atrašana, robežu iezīmēšana, nostiprināšana var glābt no globālas katastrofas.
Pret divu baltu tautu, valstu kopēju kultūridentitāti un pasaulskatījumu ik pa brīdim nostājas kādi ekonomiski vai pat pavisam sadzīviski šķēršļi, mirkļa diktēti konjunktūras spriedumi. Negribu runāt par Ignalinas atomelektrostaciju vai Lietuvas lielveikaliem, kas veiksmīgi ielauzušies Latvijas tirgū, vai arī ar līdzīgiem piemēriem no otras puses. Apstāšos pie viena otra piemēra, kas mudina uz baltu lietām palūkoties plašāk un no jauna skatpunkta.
2004. g. Latvijas universitātes studenti un pedagogi devāmies ekspedīcijā pie Lietuvas daļas Kuršu kāpās dzīvojošajiem kurseniekiem, t.s. kuršininkiem. Daudz viņu nav, bet it īpaši vasarās sabrauc arī bijušie, pirmskara iedzīvotāji, tāpēc tā ir lieliska iespēja pierakstīt viņu dzīvesstāstus, iztaujāt par kursenieku zvejnieku dzīvesveidu, ticējumiem un citām tradicionālās kultūras lietām, kas tos vieno ar Latvijas rietumdaļas reģiona Kurzemes ļaudīm. Galu galā kursenieku valoda ir latviešu valodas kursisko izlokšņu paveids, precīzāk varbūt, kā Dalia Kiseļūnaite, Klaipēdas universitātes profesore, to nodēvējusi īpašs sociolekts.
Internetā pirms prombraukšanas radās vesela domu apmaiņa par to, kas ir kursenieki, kam pieder Kuršu kāpas, Palanga, Sventāja utt. Dr. Alvīds Butkus tajā reizē pat nopublicēja zinātniski pārdomātu un pamatotu rakstu avīzē Dienā, lai atvēsinātu dažus karstgalvjus. Taču svarīgākais ir tas, kā latviešu un lietuviešu jaunā paaudze uzlūko lietuviešus, kurseniekus, un vai ikdienas uztverē ir baltu kopības sajūta, vai nav.
Kāds rīdzinieks: Ja pašiem lietuviešiem pasaka, ka Kuršu kāpās dzīvo kurši (viņiem māca, ka prūši) un ka šie ļaudis saprot latviski tad lietuvieši iet pa gaisu.
Viļņietis: Nav taisnība. Paskaties kartē, redzēsi, ka mums māca, ka Kuršu kāpās dzīvojuši kurši, bet prūši uz rietumiem no Deimenas un Alnas upēm. Prūsijas ziemeļaustrumos lietuvieši.
Latvietis: Man prieks, ka pēc ilgiem gadiem latvieši ir sasparojušies man tā Kuršu kāpa jau sen likās novārtā atstāta. Žēl jau, ka letiņi viņu tik lēti atdeva leišiem, bet tādi jau mēs mazi dīvainīši esam.
Cits lietuvietis: Kuršu kāpas nekad Latvijai nav piederējušas, tāpēc arī nekad letiņi tās nav leišiem atdevuši.
Vēl kāds cits latvietis spītīgi: Ir gan!
Viens precizē: Kuršu kāpas līdz 1918.gadam nepiederēja ne lietuviešiem, ne latviešiem. Līdz karam tā bija Vācijas teritorija.
Tiktāl par diskusiju. Skaidrs, ka kursenieki, kā nu viņus mēs sauktu, vai par latviešiem, vai vienkārši par kurseniekiem, ir vistuvākie mūsu abu latviešu un lietuviešu radi. Kad viņiem deva pases, nevarēja ierakstīt latvietis. Kai 15.-18. gadsimtā viņu senči atceļoja no Kurzemes uz Kuršu kāpām, latviešu nācijas kā tādas vēl nebija, tāpēc viņi neizjuta sevi kā Latvijas vai latviešu daļu, arī ne kā lietuviešu daļu. Ierakstīja pasēs, vadoties pēc pavalstniecības vācietis. Otrajam pasaules karam beidzoties, kursenieki kā vācieši tika deportēti, pārējie bēga uz Vāciju. Neapskaust tos kursenieku puišus ar tautību pasē vācietis, vārdā Fricis vai Hanss, padomju armijā, aizsūtītus kaut kur uz Murmansku vai vēl tālāk. Lietuvieši viņus apsaukāja par prūšiem, krievi par fašistiem. Lietuvieši un krievi dedzināja mūsu senās mājas malkā, jo viņiem bija slinkums gatavot malku ziemai, ar rūgtumu teica kāda no kurseniecēm. Lietuvieši attaisnojoties: Mums stāstīja, ka tās ir fašistu, vāciešu mājas Viena restorāna īpašniece, lietuviete, mums paziņoja, ka lietuvieši Kuršu kāpās vienmēr dzīvojuši, tikai atšķirībā no citiem lietuviešiem tādi nabadzīgāki, jo ēduši vārnas.
Kāpēc es šo stāstu? Lai pamatotu, ka esam tik sīkmanīgi no abām pusēm, tik dažādi uztveram vēsturi, ka nekāds kopējs baltu pasaules uzskats nav iespējams, un, ja kādam tas saglabājies un tiek kultivēts, tad nekādi citādi kā par anahronismu to nevar saukt?
Man gribētos ar šo stāstu akcentēt ko pilnīgi pretēju mums joprojām ir baltisks pasaules uzskats, varbūt ne viens, bet vienots un radniecīgs. Par to liecina to pašu kursenieku liktenis. Jā, pēc kara Padomju Savienības laikos bija viegli iestāstīt, ka kursenieki ir friči, fašisti. Kursenieki savukārt ierāvās sevī un daudz nerunāja ne tikai ar krieviem, bet arī ar lietuviešiem. Tieši lietuvieši un latvieši bija tie, kas drīz vien izjuta, ka kursenieku kultūrmantojums ir kopējs kultūrmantojums, daļa no mums abiem. Un steidza no abām pusēm, kā prata, to saglābt. No Latvijas puses tie bija pavisam konkrēti cilvēki, kā piemēram kultūrvēsturnieks Oļģerts Auns, kas vai ik gadus brauca uz Kuršu kāpām kā Lietuvas, tā Krievijas daļā, un fotografēja, vāca visu, ko varēja. Emigrācijā izkaisīto kursenieku dzīvesstāstus ierakstīja latviešu izcelsmes folklorists un valodnieks Austris Grasis. Savukārt no lietuviešu puses šo kursenieku kultūrmantojuma nozīmību apzinājās mākslinieks Eduards Jonušis, vēlāk Klaipēdas universitātes zinātnieki. Tagad mums ir kopēja latviešu un lietuviešu tēma un rūpe vienlaikus saglabāt kursisko gan Kuršu kāpās, gan virtuālajā telpā. To pašu var teikt par prūsiskā saglabāšanu un izzināšanu. Rūpējoties par radinieka mantojuma saglabāšanu, mēs rūpējamies vienlaikus arī par sevi un viens par otru. Tas ir viens no veidiem, kā atjaunot, apzināt kopējo mūsu baltiskajā pasaules uztverē. Pavisam reāls ceļš, ko varbūt var nosaukt par reģionālās kultūridentitātes izkopšanu. Jau 19. gs. beigās kāds kursenieks latviešu ceļotājam un vēsturniekam Kuršu kāpās skaidri pateica:
Pie Būtiņiem uz manu vaicājumu, kas šī priekšā par baznīcu, vai leišu vai latviešu, vidējos gados esošs vīrietis atteica: Tā jau kuršu baznīca. (Tālivalds /Pēteris Abuls/. Pa Dienvidus Kurzemi un Prūsiju// RLB ZK Rakstu krājums, 11.sēj., Jelgava, 1897, 98.lpp.).
Mums baltisko pasaules izjūtu, uzskatu jāmeklē un jāstiprina ne tikai nacionālajā, ne tikai valstiskajā, ne tikai ekonomiskajā, bet arī reģionālajā līmenī. Reģionālajā varbūt pirmām kārtām, jo tas atbrīvo no sadzīviskiem aizspriedumiem. Tie ir gan vēsturē un mitoloģijā ietiecošies jautājumi par kuršiem, kurseniekiem, zemgaļiem, sēļiem, gan vienlaikus lietuviešu un latviešu ikgadējas Dzejas dienas Jelgavā, Dzejas svētki Poetinis Druskininkų ruduo.
Pārceļoties, ilgstoši dzīvojot, lietuvietim Latvijā vai latvietim Lietuvā, saglabāsies robežas, citāduma izjūta. Tā ir svētīga laba sajūta lai nesajūk, lai ir ko bagātināties vienam no otra. Aktrise Aurēlija Anužīte kādā intervijā žēlojās: Latvietis latvietim ir latvietis, tāpat kā lietuvietis lietuvietim lietuvietis. Ivars Kalniņš latviešiem vienmēr bija Ivars Kalniņš, bet es biju Aurēlija no Lietuvas. Tā nav sūdzēšanās, bet tās ir manas sajūtas. Dzīvodama šeit, es varu strādāt, braukāt, bet Latvijā es nedzīvoju līdz galam. (Kāpēc viņa aizbrauca?// Sestdiena, 27.10.2001, 15.lpp.)
Varbūt es alojos, bet man liekas, ka nav jādzīvo otra zemē līdz galam. Kaut arī Rainim jau 1912.g. bija, manuprāt, visai laba ideja par kopēju Baltikas valsti: Plāni par franču naudu un Baltikas valsti. (XXIV, 470)
Ir jādzīvo ar skatu, kas ik pa laikam ieinteresēti pagriezts uz otra pusi. Tas palīdz saprast to, kas notiek, nesatraukties par sīkumiem, nelielām atšķirībām, laikā notvert lielu atšķirību izveidošanās briesmas. Šo skatu nevar ar pavēli pagriezt uz otra pusi. Jābūt ieinteresētībai materiālai un garīgai. Baltu forums ir svarīgs šīs ieinteresētības punktu izgaismojumam. Jācer, ka tas kļūs par regulāru.
Atgriežoties pie sākumpunkta iedziļinot maiksti jeb kārti mūsu mitoloģijas un vēstures ūdeņos, noteikti redzam biezu kopējās vai radniecīgās pasaules izjūtas kultūrslāni. Vēl svarīgāk, ka tu redzi, ka, lai kā mainījušies laiki, valstis, valdības, mums joprojām ir ļoti viegli atrast šos senos savienojošos punktus, kas palīdz uz pasauli skatīties līdzīgām acīm.
Ceru uz Jūsu provokācijām.
Egidijs Aleksandravičs
No provocējošā referāta man visspilgtāk atmiņā palika dažas lietas. Vienu no tām es uztveru kā jautājumu cik lielā mērā vecais baltu garīgais, valodnieciskais un mitoloģiskais pamats ļauj mūsdienu modernajiem lietuviešiem un latviešiem justies kā baltiem, un, cik tā ir iedomāta baltu kopības fikcija. Jūs zinat, ka Čehija un Slovākija ilgi dzīvoja kopā, un viņu valodas nešķir tāds attālums, lai viņiem runājot būtu nepieciešami tulkotāji. Taču viņi izšķīrās un pēdējos 15 gadus attālinas vieni no otriem.
Otra svarīga lieta, kas saistāma ar dzirdēto referātu pēc manām domām, šīs diskusijas laikā ir svarīgi pārrunāt latviešu un lietuviešu identitātes elementus (īpašības). Kad tie noformējās? Varbūt mūsu identitāte noformējās nevis aizvēsturiskajos laikos, bet gan to noteica 50 gadu padomju okupācijas laiks? Varbūt senā baltu identitāte ir sajaukusies ar padomju cilvēka identitāti? Es piedāvāju diskutēt par seno identitāti, pašreizējām izjūtām, identitātes mērķiem, kā arī par mūsu identitātes nākotni. Aicinu padomāt, kādi faktori var ietekmēt to, vai mūsu tautas nākotnē tuvināsies vai attālināsies. Ja tuvināsies tad, vai stiprāk kā ar citiem Eiropas Savienības kaimiņiem? Ja attālināsies, vai vairāk kā no citiem Baltijas reģiona kaimiņiem?
Kā zināms, 20. gs. sākumā, varbūt vēl trīsdesmitajos gados tika cerēts, ka kopējs filoloģisks, mitoloģisks un pasaulskatījuma kopīgums, var kļūt par pamatu, veidojot baltu etnokultūrisko vai pat etnopolitisko veidojumu. Taču aiz tā slēpjas ļoti svarīģs ekonomisks apstāklis. Latvijas pilsētas blīvi apdzīvoja lietuvieši un Latvija lietuviešiem būtībā bija kā otras mājas. Lielākās lietuviešu pilsētas bija Latvijā: Mītava, Liepāja, Rīga. Tur dzīvoja vairāk izglītotu lietuviešu nekā tajā laikā Viļņā. Respektīvi, tajā laikā sociālie apstākļi un identitātes mitoloģija ļāva konstruēt pavisam reālus priekšstatus par etnopolitisko nākotni. Mēs zinām, kā viss beidzās. Bet kā ir tagad un kā var būt rīt?
Eiženija Aldermane
Latvijā šobrīd dzīvo 12 tūkstoši lietuviešu, kas nav ne Latvijas, ne Lietuvas pilsoņi. Mēs Latvijā viņus saucam par nepilsoņiem. Būsim reālisti, viņi ir bezvalstnieki. Es nezinu, vai mani tas satrauc, jo pilsonības lieta ir individuāla. Bet, ņemot vērā, ka tie ir lietuvieši, mani tas mulsina. Mēs esam Molotova-Ribentropa pakta upuri. Ar lietuviešiem mūs saista līdzīga vēsture, identitāte, valoda. Mums ir viena un tā pati ticība, vismaz lielai daļai Latvijas iedzīvotāju un lietuviešiem.
Par šo jautājumu runājām ar lietuviešu kultūras biedrības vadītāju. Viņa norādīja, ka cilvēkus biedē pilsonības saņemšanas process, viņi nezina, kā tas ir izdarīt. Nelaime ir tā, ka lielākā daļa no minētajiem lietuviešiem dzīvo pierobežā, kur vietām pat nedzird Latvijas radio, neredz Latvijas televīziju. Turklāt vēl arī šie cilvēki ir ekonomiski nenodrošināti. Viņi vēl aizvien domā, ka viņiem ir jātulko latviski visi Lietuvā izdotie dokumenti un jāmaksā 30 latu valsts nodeva. Bet galvenais jau ir labā griba kaut ko uzsākt. Manuprāt, šie cilvēki ir palikuši vienaldzīgi. Vienaldzība ir visbīstamākā lieta. Ja mēs runājam par to, ka mēs esam brāļu tautas, tad visu laiku kaut kas ir jādara šajā lietā.
Mēs runājām par šo problēmu arī ar Lietuvas vēstnieku Latvijā un vienojāmies, ka būtu lietderīgi šiem cilvēkiem aizsūtīt pa pastu informāciju, aicinot pieņemt Latvijas vai Lietuvas pilsonību. Tam piekrita arī Tieslietu ministre. Taču viss atdurās finansēs. Veidot bukletus un tos izmētāt pasta nodaļās, tas ir pavisam kaut kas cits, nekā cilvēkiem izsūtīt personīgu vēstījumu. Pagaidām šis jautājums vēl aizvien tiek risināts. Es piedāvātu rezolūcijā iekļaut pantu par to, ka ir jāveicina dialogs ar lietuviešiem par viņu līdzdalību un līdzatbildību pilsoniskās sabiedrības viedošanā Latvijā un viņu līdzdarbību Lietuvā, ja viņi vēlas kļūt par Lietuvas pilsoņiem. Tas ir arī politiska rakstura jautājums. Man ļoti bieži Latvijas kreisie politiskie spēki ir metuši sejā pārmetumus, redziet cik Latvijas pilsonība ir svarīga lietuviešiem, poļiem, igauņiem.
Janīna Kursīte
Es domāju, ka šis ir svarīgs praktiskās identitātes jautājums, kas ir praktiski jākārto. Un ir ļoti svarīgi, lai mēs runātu gan par šo teorētisko identitāti, gan par praktisko.
Erika Drungīte
Vairas Vīķes-Freibergas runā noskanēja izteiciens: divas māsiņas pār kalnu nesaiet. Šī problēma nekad nav bijusi, kad mēs kopā braucam uz Baltica svētkiem, dziesmu svētkiem, rokās saķērušies, nesām sašaudītus latviešu, gruzīnu, lietuviešu karogus un tml. Padomju okupācijas gados baltu vienība bija stipri jūtama, mēs to sargājām un ar to lepojāmies. Taču tā nebija skatīšanās vienam uz otru, vienam otra pazīšana, jo mūsu pamatmērķis bija meklēt paņēmienus, kā noturēties pret kopējo ienaidnieku.
Es gribētu balstīties uz personisko pieredzi, bet tā, visticamāk, arī ir īstā vērtība. Tieši no personiska kontakta bieži vien sākas arī institucionālā sadarbība. Es ļoti cienu savas vecmammas lasāmgrāmatu vidusskolas skolēniem no Smetonas laikiem, kurā bija visu triju Baltijas valstu himnas un bērni tos prata. Man šķiet, kad mēs runājam par baltu identitāti, mēs aizskaram arī noteiktus pašcieņas jautājumus tautas pašcieņu un brālības pašcieņu. Kaut gan baltu komunikācijā ir jūtamas dažādas atšķirības, pašcieņas izpratne un tās saglabāšana, abām tautām sadarbojoties pasaulē, kas ļoti ātri globalizējas, ir vissvarīgākais jautājums.
Andris Buiķis
Es gribētu atbildēt uz Egidija Aleksandraviča izraisīto jautājumu, uz ko balstoties balti varētu meklēt kaut ko kopēji vienojošu. Strādājot universitātē ar jauno paaudzi, vērojot savus bērnus, varu apgalvot, ka mēs esam palaiduši garām to mirkli, lai varētu balstīties tikai uz mītisko, iekšējo un mūs vienojošo garīgo pamatu, pamatu, kas dziļi apslēpts. Ap Baltijas jūru esam ne tikai trīs Baltijas valstis. Man ir sajūta, ka, ņemot klāt Skandināviju, Poliju, mums ir kaut kāda gan mentāla, gan ekonomiskā kopība. Likt ekonomiku pamatā būtu bīstami mēs nedrīkstam startēt no prakses. Jo šodien pasaule globalizējas, balstoties uz naudu. Jāatrod kaut kāda sinteze. Šobrīd pasaulē vismaz daļa vadošo un es teiktu tālredzīgāko zinātnieku redz, ka eksaktajās zinātnēs veidojas jauns vilnis, kurš sintezēs garīgos un materiālos aspektus. Šo jauno zinātnes izpratni, sintezējot ar mūsu mītisko, ar to, kas mums ir emocionāli iekšā, mēs varētu dot paraugu pasaulei. Un praktiskais aspekts varētu būt tāds, ka strādājot Eiropas savienībā, mums būtu jāmēģina apvienot Baltijas jūras reģionu. Tas varētu būt tas moments, kas mums dotu un pamatotu ekonomisko izrāvienu, kā arī sniegtu autoritāti pasaulē un mūs sadzirdētu jau kā atsevišķu reģionu.
Janīna Kursīte
Šī patiešām ir perspektīva ideja. Es domāju, ka tajā pašā laikā var eksistēt dažas savienības un viena otrai netraucēt. Pamatkodols varētu būt divu Baltijas valstu Latvijas un Lietuvas baltu savienība. Otra savienība, kā nākošais loks triju Baltijas valstu savienība, trešais loks visas Baltijas jūras reģiona valstis.
Gribētu atgādināt, ka Latvijas pirmskara vēstures grāmatās bija visu triju Baltijas valstu vēsture. Un patiešām skolā es mācījos arī himnas. Varbūt to laiku pieredzi vajadzētu piemērot arī mūsdienās. Jo nevar mīlēt skolēni kaut ko abstraktu ko viņi nezina, nepazīst. Tātad varbūt būtu iespējams to kopības ideju nodot arī skolas grāmatās, stundās?
Ina Druviete
Pašlaik Latvijā mēs ļoti daudz runājam par iespēju mācīt Latvijas vēsturi, kā atsevišķu priekšmetu. Tikko uzsākot pildīt Izglītības ministres pienākumus, izdevu rīkojumu par Latvijas vēstures kā atsevišķa mācību priekšmeta iekļaušanu skolu programmās. Ir pagājuši desmit mēneši, pašlaik tālāk par darbu grupu neesam tikuši, jo šai idejai aktīvi pretojas Latvijas vēstures skolotāju asociācija. Jārēķinās, ka nav vecie laiki, kad ministrs pateiks un viss notiks. Ja vēstures speciālisti uzskata, ka ne Latvijas, ne Baltijas valstu vēsture nebūtu mācāma, kā atsevišķs priekšmets, bet būtu integrējama pasaules vēsturē, tad ir ļoti sarežģīti ar administratīvām metodēm cīnīties pret koleģiālās institūcijas lēmumu. Es personīgi uzskatu, ka Latvijas vēsture ir jāmāca kā atsevišķs priekšmets. Šeit es arī redzu telpu Latvijas, Lietuvas un Igaunijas vēstures notikumu atspoguļojumam, himnu apguvei. Nav piedodams, ka nevaram dziedāt līdz citu Baltijas valstu himnas. Manuprāt, šī kopīgā baltu un Baltijas vienības apziņa būtu stiprināma gan mācību stundās, gan ārpus tām dažādos pasākumos. Es varu izteikt tikai vēlmi, lai ikviens šī foruma dalībnieks plaši stāstītu par tā norisi gan sabiedrības informācijas līdzekļos, gan skolās, lai Latvijā nebūtu cilvēku, kam būtu sveša šī baltu kopības ideja, un tad mums izdosies tas, kas neizdevās pirmās Latvijas un Lietuvas Republikas laikā radīt šo kopīgo Baltijas telpu vismaz virtuāli, lai mēs apzinātos, ka tomēr esam divas baltu tautas, kurām ir gan kopīga vēsture, gan arī kopīga nākotne. Kopīgiem spēkiem mums izdosies arī mūsu izglītības sistēmā integrēt šo baltu kopības ideju.
Egidijs Aleksandravičs
No teorētiskas diskusijas par mūsdienu baltu identitāti pārejam citā līmenī, saprotot, ka liela tās daļa tiek vienkārši apgūta. Mēs esam sevi pašradošās būtnes. Kādus pašradīšanas scenārijus mēs izvēlamies un kāds spēks tiem tiek piešķirts obligātajā vidējā izglītībā, tādu mēs varam gaidīt arī nākotnē. Bet vai šeit nav kaut kādi slazdi, Darjus?
Darjus Kolis
Klausīdamies J. Kursītes referātu, es domāju, vai nav par vēlu konstruēt kopēju identitāti un vai vispār tas ir iespējams? Pirms kāda laika Lietuvas Izglītības ministrija kopā ar Polijas Izglītības ministriju izveidoja kopēju vēsturnieku ekspertu komisiju, kas strādāja kopā un analizēja Lietuvas un Polijas vēstures mācībgrāmatas. Mērķis bija, lai pēc analīzes mācību materiālos vairs nebūtu nekorektu lietu, tika mēģināts meklēt arī vienojošos punktus. Ja mēs tomēr uzdrošināmies uzdot sev jautājumu, vai ir vērts mūsdienās konstruēt kopīgu baltu identitāti, vai tad nevajadzētu padomāt arī pat iespējamu ekspertu komisiju izveidošanu pie Lietuvas un Latvijas izglītības ministrijām.
Es redzu arī noteiktu problēmu, kas ir saistīta ar mūs šķirošiem vēstures jautājumiem. Lūk, bija skaists projekts, pēc kura Lietuvas, Latvijas un Igaunijas vēsturniekiem bija jāuzraksta kopēja Baltijas tautu vēsture vidusskolām. Cik man ir zināms, Sorosa fonds Lietuvā šo projektu atbalstīja, un lietuvieši izdeva autoru kolektīva sagatavotu grāmatu Baltijas tautu vēsture. To izdalīja Lietuvas skolām, bet cik es esmu dzirdējis no Lietuvas vēstures skolotājiem, šī grāmata reti tiek lietota, jo atšķiras interpretācijas no pašlaik skolās pastāvošajām. Līdzīgi ir noticis ar Atklātās Lietuvas fonda atbalstīto un izdoto prof. Birutes Masjonienes grāmatu speciāli skolām Baltu kultūras vēsture. Grāmata ir uzrakstīta esejiskā formā, paredzēta vecāko klašu skolēniem. Šī grāmata atrodas skolu bibliotēkās, bet reti tiek lietota.
Tātad rodas ļoti pamatots jautājums vai ir iespējams konstruēt kopīgu baltu identitāti?
Egidijs Aleksandravičs
Man ir aizdomas, ka Darijus ne tikai ierosināja jautājumu, bet daļēji arī apgalvoja, ka jau ir bijuši mēģinājumi tādu identitāti konstruēt, ielikt latviešu un lietuviešu kultūras atmiņā noteiktus identitātes zīmējumus, bet tas neattaisnojās.
Janīna Kursīte
Ja ne šajā gadā, tad nākamajā jāparādās triju Baltijas valstu literatūras enciklopēdijai. Līdzīgas idejas virmo gaisā arī par Baltijas valstu vai baltu mitoloģijas enciklopēdiju, fokloras enciklopēdiju. Par vēstures mācībgrāmatu jā, tiešām nav tā, ka to Latvijas skolās labprāt lietotu. Nezinu, kur te ir problēma. Taču tas ir pirmais solis un, paldies Dievam, ka tāds ir.
Dalia Kisieliūnaite
Mūsu valsts informatīvā telpa līdz šim bija orientēta uz rietumiem. Visi zinām, ka mēs daudz ko mācījāmies no rietumiem, novērtējām viņu pieredzi. No rietumniekiem mācījāmies, kā dzīvot, braucām pie viņiem atpūsties, veidojām kontaktus ar dažādu jomu pārstāvjiem. Taču pavisam aizmirsām vienu no tuvākajiem kaimiņiem Latviju. Pašķirstot jebkuru lielāku Lietuvas avīzi, var redzēt, cik tur ir informācijas par Latviju ļoti maz vai vispār nav. Pat tāds svarīgs jautājums kā latviešu valodas mācīšana krievu skolās Lietuvā nerada gandrīz nekādu atbalsi. Tātad tikai tie cilvēki, kas mērķtiecīgi interesējas par Latviju, tie arī zina vairāk par šo valsti. Mūsu valsts politika visos līmeņos šajā procesā neveic nekādu lomu.
Pašsaprotams, ka trūkst arī speciālistu, cilvēku, kas labi prot abas valodas. Turklāt, ir grūti iedomāties žurnālistu darbu, efektīvu sadarbību.
Viens no projektiem radās Klaipēdas Universitātē. Tika dibināta latviešu valodas apakšspecialitāte lietuviešu valodā. Šiem studentiem ir iespēja braukt uz pusgadu Latvijā stažēties. Studenti, kas pabeidz šo specialitāti, diezgan labi pārvalda latviešu valodu. Taču šī projekta realizēšana prasa ļoti daudz pūļu. Mums bez mitas jāprasa, jālūdz, jācīnas. Galu galā gadās arī tādi momenti, kad var redzēt, ka ne īpaši gludi darbojas līgumi starp Klaipēdas un Latvijas augstskolām. Tātad beigās paliek tikai atsevišķu entuziastu darbs, studentu iniciatīva.
Dažreiz studenti man jautā, bet ko mēs darīsim ar tādu specializāciju. Es saku: Tas ir neskarts lauciņš. Jūs nevarat pat iedomāties, cik mēs maz zinām par Latviju. Es uzskatu, ka, ja Lietuvas un Latvijas uzņēmēji prastu viens otra valodu, visticamāk, viņi daudz paļāvīgāk viens otru uzlūkotu un vieglāk atrastu kontaktu.
Jāsaka, ka projektu ideju netrūkst, taču nepietiekams ir atbalsts to īstenošanai, piem., lai varētu izdot kopēju latviešu-lietuviešu valodu vārdnīcu Klaipēdas Universitātes Baltistikas centrā. Sventājā pēc konferences radās doma dibināt latviešu kultūras centru vietā, kur atrodas Latvijas diaspora. Tā būtu tiešām ideāla vieta tādam centram. Daudzi cilvēki atbrauc uz Sventāju un nesaprot, pa kādu zemi viņi staigā. Dzird vietējos, kas runā latviski, un brīnās, no kurienes te ir radušies latvieši, kas nemaz neizskatās pēc tūristiem. Neviens nevar apskatīt M. Balčus muzeju, jo tas ir privāts. Neviens nezina par R. Rimantienes veiktajiem arheoloģiskajiem izrakumiem senkuršu akmens laikmeta ciematos. Man liekas, ka daudz vairāk vajag konkrētus darbus un konkrētu politiska virziena ekonomisko sviru.
Egidijs Aleksandravičs
Es gribētu piedāvāt palikt pie tēmas par baltu identitāti. Organizatori ir gājuši vēl tālāk, runājuši par baltu etnosu un to baltisko likteni, kaut gan, skatoties no socioloģijas un antropoloģijas viedokļa, būtu problemātiski runāt par vienu etnosu.
Vai tiešam, pateicoties filoloģiskai kopībai, esam tuvāki cits citam nekā lietuvieši poļiem vai latvieši baltkrieviem. Ja mēs par identitāti runāsim, balstoties uz valodu, tad varētu izdarīt secinājumu, ka mēs visvairāk sevi identificējam ar krieviem.
Janīna Kursīte
Es gribētu iebilst manam kolēģim Aleksandraviča kungam. Mēs nevaram atšķirt identitātes, kā teorētiskus konstruktus, kas ir jāuzlabo. Mēs viņu nedabūsim un nesapratīsim vai viņa ir vajadzīga, ja nedomāsim par šo kultūras centra dibināšanu Sventājā. Lai veidotu etnisku identitāti, ir jāsaprot, kas tā ir par telpu, kur to atrodies. Vai arī politiskais jautājums par tiem 12 tūkstošiem lietuviešu, kuriem it kā nav identitātes. Bet, ja mēs nedomāsim par to, tad lielā identitāte paliks vienīgi teorētiskajā līmenī. Blakus jāiet abiem.
Oskars Ģerts
Mani visu laiku dzīvē ir vadījis Gētes Fausta pantiņš: Draugs, visa teorija ir pelēka,/ Un dzīves koks tik zaļš ir visu mūžu. Ģenētiski mēs esam viena koka divi zari. Taču kā to praktiski saglabāt sevī, bērnos un mazbērnos? Manuprāt, viens no veidiem kā to izdarīt reģionu aktivitātes veicināšana. Īpaši liela uzmanība būtu jāpievērš tiem reģioniem, kas ietilpst gan vienas, gan otras valsts teritorijā. Ļoti labs piemērs ir Sēlijas asociācija. To dibināja akadēmiķis Jānis Stradiņš. Jau ir notikuši četri Sēlijas kongresi. Es uzskatu, ka, veicinot reģionu darbību, mainītos arī viedoklis par Latvijas un Lietuvas robežu ar laiku tā varētu būt nevis sēta, kas mūs šķir, bet kļūt par kopēju pagalmu.
Broņus Kuzmicks
Manuprāt, Lietuvas un Latvijas foruma organizēšana uzsākta ļoti laicīgi. Identitāte ir spēja laika gaitā palikt tādam pašam. Ātrās globalizācijas apstākļos mūsu identitāte ir apdraudēta. Domāju, ka, pirms uzsākot runu par baltu identitāti, katrai tautai būtu jāparūpējas par savējo. Ja mūsu tautu identitāte mūsdienu patērētāju un atklātības pasaulei apstākļos nekļūs stiprāka, bet vājāka, tad baltiskajā līmenī mums nebūs daudz kopēja. Domājot par katras tautas identitātes saglabāšanu atsevišķi, mums vajadzētu pievērst uzmanību pilsoniskās sabiedrības stāvoklim, etnisko minoritāšu integrācijai. Mūsu kaimiņiem latviešiem šajā jomā ir vairāk problēmu. Ne latviskas, ne baltu cilmes pilsoņiem Latvijā būtu jājūtas kā latviešiem pilsoniskajā ziņā. Laikā, kad notiek strauja Eiropas integrācija, pilsonības jēdziens kļūst arvien svarīgāks.
Kaut gan es neesmu vēsturnieks, bet piekrītu vēsturnieka viedoklim mums nepietiek tikai ar valodas, mitoloģiskajiem, pasaulskatījuma aspektiem, kas ir baltu identitātes pamatā. Mums ir svarīga arī vēsturiskā pieredze, kas atšķiras. Turklāt, jāņem vērā piederība konfesijai. Kā zināms, konfesijas ilgākā laika posmā noteiktā veidā ir ietekmējušas cilvēku mentalitāti, morālās nostādnes, uzvedības modeļus.
Man būtu ļoti interesanti salīdzināt lietuviešu un latviešu mentalitātes. Dažādā literatūrā var atrast datus par to, ka latviešu un lietuviešu mentalitātes atšķiras. Viens no mūsu tautu attiecību apsektiem ir acīmredzams sacenšanās. Domāju, ka tas ir raksturīgi visām trim Baltijas valstīm. Tā nav slikta lieta. Ja Baltijas valstis sacenšas, tas nozīmē, ka tās nav viena otrai vienaldzīgas. Sacenšoties viņas uztur kaut kādu emocionālo sakaru. Domāju, ka būtu vērts painteresēties arī par stereotipiem lietuviešu par latviešiem un otrādi. Skandināvijas valstīs norvēģi par dāņiem, dāņi par zviedriem ir izdevuši anekdošu krājumus. Kā zinām, tautas tuvina ne tikai nopietnas lietas, bet arī humors.
Mēs priecājamies, ka esam atguvuši neatkarību, taču tajā pašā laikā kļūst skaidrs, ka nacionālās valsts funkcijas kļūst vājākas. Ikvienai tautai ir sava teritorija, taču mūsdienās tās nozīme samazinās viss balstās uz kultūru. Manuprāt, Eiropai integrējoties, rodas pretēja tendence reģionālisms. Dažādās Eiropas vietās veidojas reģioni. Dažreiz tie vēsturiskā ziņā ir pat vecāki nekā valstis. Baltijas valstu reģions, ko padomju gados sauca par Pribaltiku, varētu būt interesants un pievilcīgs pasaulei.
Rūta Muktupāvela
Vispirms par konstruētu identitāti. Veiksmīgi funkcionē tāda lieta kā neopagānisms. Tieši tāpat mēs varētu nokonstruēt neobaltismu kā tādu. Mēs visi, kas piedalās šajā forumā, varētu būt par ezotēriķiem un to darīt profesionāli. Varbūt pat vajadzētu revidēt dažas lietas: izcelt tās lietas, kas mūs vieno un reizēm nedaudz noklusēt patiesību.
Darjus Kuolis
Gribētu piedāvāt atgriezties vēlreiz pie idejas, kas tika piedāvāta Valda Adamkus un Vairas Vīķes-Freibergas komandai nodibināt kopēju Jāņa Raiņa fondu, kas, krājot naudu no uzņēmējdarbības, atbalstītu dažādus kultūras projektus. Ar šo projektu palīdzību varētu tikt aktualizēts kopējais baltu mantojums un reizē tas palīdzētu konstruēt moderno baltu identitāti.
|
|
Baltų identiteto ir etnoso išlikimo ilgalaikė perspektyva
Janina Kursytė
Vieno pranešimo metu neįmanoma aprėpti šio klausimo pasaulėžiūros iš vienos pusės ir baltų iš kitos pusės. Šis klausimas prašyte prašosi plataus ekskurso į praeitį. Tačiau susirinkę klausytojai ir pranešėjai jau nebe pirmą kartą susiduria su pasaulėžiūra ir baltais, todėl tikriausiai nėra būtinybės dar kartą išsamiai priminti šio klausimo istorinį kontekstą.
Šį globalų sprendimo reikalaujantį klausimą galima laikyti ilga kartimi, kurią įleisdami į šulinį bandome išsiaiškinti, ar apačioje po vandeniu yra tas pats kas viršuje, ar kažkas kita. Šulinyje kartais mūsų tautas skyręs, kartais vienijęs istorijos vanduo. Ar per tą ilgą plaukimo laiką mes esame išsaugoję ankstesnį bendrumą ir ar šis bendrumas bendra pasaulėžiūra mus kada nors siejo?
Taip, mūsų kalbos yra panašios, bet bendrybių galima rasti ir tarp lietuvių, latvių, rusų, vokiečių arba net indų kalbų, tačiau vargu ar tai suteikia pagrindo teigti, kad senovėje egzistavo ir iki dabar yra išlikusi bendra indoeuropiečių pasaulėžiūra. Mes nuo seniausių laikų gyvenome šalia ir bet kuriuo atveju taip gyvenant net tarp svetimų, skirtingų ir kariaujančių kaimynų formuojasi tarpusavio įtaka, bendras pasaulio suvokimas. Latviai ir lietuviai nėra vieninteliai kaimynai, yra ir kitų, bet ar tai leidžia visus, kurie yra prie Baltijos jūros laikyti panašiai galvojančiais ir suvokiančiais pasaulį. Atrodo, kad Baltijos jūra, jos likimas galėtų kurti panašų tautų, kurios gyvena prie jos, mąstymą, bet vargu, ar kuris nors išdrįs teigti, kad taip iš tikrųjų yra.
Šių metų birželį Kaliningrade vyko didelė tarptautinė konferencija Baltic Meetings. Contact culture conference of the Baltic Sea Countries. Tikėtasi, kad joje dalyvaus 13 valstybių atstovai. Susirinko 12 valstybių atstovai. Dėl nežinomų priežasčių neatvažiavo estai. Buvo paruošta projekto Balticness baltiškumas idėja. Šiuo projektu būtų galima visam pasauliui parodyti, kad Baltijos regiono valstybės yra bendras kultūrinis regionas, kuris remdamasis kultūrų įvairumu suvokia ir gerbia mažųjų kultūrų reikšmę. Ypač simboliška tai, kad šis susitikimas vyko vietoje, kuri yra praradusi savo identitetą Karaliaučiuje / Tvangstėje, Rytprūsiuose. Dar svarbiau tai, kad konferencijos darbas vyko Pasaulio okeano muziejuje. Buvo keista suvokti, kad bandome atsilaikyti prieš ekonomikos globalumą didįjį okeaną, kuris savo kelyje suryja visus, taip pat Baltijos jūros regioną, ką jau bekalbėti apie tris Baltijos šalis arba dviejų Baltijos šalių baltiško bendrumo pojūtį ir pasaulėžiūrą. Be to, mes patys sovietų laikais norėjome savo noru ištrūkti iš ribojančios erdvės, iš visų pusių apsuptos užraktais, kurioje gyvavo išblaškyta tauta, viena dalis Latvijoje ir Lietuvoje, kita emigracijoje. 1989 arba 1990 m. vyko Baltijos jūros regiono šalių rašytojų ir kultūros darbuotojų kelionė Baltijos jūra, kurios tikslas buvo parodyti, kad ji mums yra bendra. Peterburgo, tada dar Leningrado, meras leido vakariečiams prišvartuoti laivą už 100 tūkstančių dolerių. Jie kartu su TSRS respublikų kultūros darbuotojais galėjo deklaruoti, kad būtina suvokti, jog žmogaus, kaip ir žuvies judėjimo negali riboti sienos. Netrūko skeptikų tiek iš vakariečių, tiek iš TSRS pusės, kurie šį džiaugsmingą laivą pavadino Kvailių laivu. Dabar, žvelgdami iš 15 metų perspektyvos, galime teigti, kad būdami nelaisvėje buvusioje TSRS mes buvome vienas kitam daug artimesni, ir ne tik lietuviai latviams, bet visa Baltija laikėsi tvirtai kartu. Ar reikia būti pavergtam, kad pajustum bendrumą? Retorinis klausimas.
Kaliningrado konferencijoje birželį buvo priimta rezoliucija dėl reguliarių Baltijos regiono kultūros darbuotojų susitikimų, tačiau išsiskyrė nuomonės dėl to, ar dalyvių ratą turėtų praplėsti politikai, ar ne. Beveik kiekviename pranešime tiesiogiai arba netiesiogiai buvo kalbama apie Baltijos šalių identitetą. Nutarta sudaryti Baltijos miestų kultūros tarybą, bendrą elektroninę literatūros biblioteką. Tačiau tam reikia atrinkti kiekvienos šalies svarbiausius literatūros darbus ir juos išversti į 13 kalbų. Konferencijos dalyviai nesutarė, ką galima laikyti inteligentu, ar toks iš viso egzistuoja šiandieninėje visuomenėje, o jeigu taip, ar juo galima pasikliauti kuriant bendrą identitetą. Konferencijos metu kalbėta, kad mus jungia bendra pasaulėžiūra, kurios pagrindą sudaro Baltijos jūros, bendro kultūros paveldo saugojimas. Bet vokiečių ir rusų kolegos nė žodžiu neužsiminė apie baltų tautą prūsus, ant kurių žemės mes tada sėdėjome ir protingai kalbėjome apie ateitį. Slaptai ir atvirai buvo paminėtas kitas prarastas kultūrinis regionas Rytų Prūsija, kuri po antrojo pasaulinio karo buvo padalinta ir atiteko Rusijai, Lenkijai ir Lietuvai. Jeigu mus vienytų bendra pasaulėžiūra, tai turėjome būti daug aktyviau reaguoti į Kuršių Nerijos Rusijos dalies zonos nerūpestingą kultūrinės aplinkos išnaikinimą. Nors antra vertus, kokie drąsūs, atkaklūs esame mes patys gindami, pavyzdžiui, Latvijoje Jūrmalos kultūrinę zoną nuo naujųjų turtuolių įnorių.
Nors konferencija Kaliningrade parodė, kad kurti baltišką kultūrinį identitetą, kultūrinę erdvę yra daug sunkiau negu ją pavadinti, apibūdinti, tačiau, mano nuomone, tai buvo simptomiškas susitikimas, kuris parodė nežinau kaip su pasauliu bet su Europa kažkas tikrai negerai. Galbūt būtent regioninio identiteto ieškojimas, atradimas, ribų nustatymas, įtvirtinimas gali apsaugoti nuo globalios katastrofos.
Dviem baltų tautoms, bendram valstybių kultūriniam identitetui ir pasaulėžiūrai kartais skersai kelio stoja kažkokios ekonominės ar net visai buitinės kliūtys, laikinos, konjuktūrinės nuomonės. Nenoriu kalbėti apie Ignalinos atominę elektrinę arba lietuvių prekybos centrus, kurie sėkmingai įsiterpė į Latvijos rinką, ar panašius pavyzdžius iš antrosios pusės. Apsistosiu ties vienu kitu pavyzdžiu, skatinančiu į baltų reikalus pažvelgti plačiau ir naujai.
2004 m. Latvijos universiteto studentai ir pedagogai leidomės į ekspediciją pas kuršininkus, gyvenančius Lietuvos Kuršių nerijoje. Jų nėra daug, bet ypač vasarą čia suvažiuoja ir buvusieji prieškario gyventojai, todėl yra gera galimybė užrašyti jų gyvenimo pasakojimus, išklausinėti apie kuršininkų žvejų gyvenimo būdą, tikėjimus ir kitus tradicinės kultūros dalykus, kurie juos jungia su Latvijos vakarų dalies regiono Kuršo žmonėmis. Galų gale kuršininkų kalba yra latvių kalbos kuršiškųjų patarmių šnektos, tiksliau, kaip Dalia Kiseliūnaitė, Klaipėdos universiteto profesorė, jas yra pavadinusi ypatingas sociolektas.
Internete prieš išvažiuojant vyko pasikeitimas nuomonėmis apie tai, kas yra kuršininkai, kam priklauso Kuršių Nerija, Palanga, Šventoji ir t.t. Dr. Alvydas Butkus, siekdamas atvėsinti kai kuriuos karštagalvius, tada publikavo moksliškai apsvarstytą ir pagrįstą straipsnį laikraštyje Diena. Tačiau svarbiausia yra tai, kaip jaunoji latvių ir lietuvių karta vertina lietuvius, kuršininkus, ir ar kasdieniame suvokime yra baltų bendrumo pajauta, ar ne.
Vienas rygietis: Jeigu patiems lietuviams pasakai, kad Kuršių nerijoje gyvena kuršiai (juos moko, kad prūsai) ir šie žmonės supranta latviškai, tai lietuviai tiesiog pasiunta.
Vilnietis: Netiesa. Pažiūrėk į žemėlapį, matysi, kad mus moko, jog Kuršių nerijoje gyveno kuršiai, o prūsai gyveno į vakarus nuo Deimenos ir Alnos upių. Prūsijos šiaurės rytuose gyveno lietuviai.
Latvis: Džiaugiuosi, kad pagaliau latviai susigriebė man atrodo, kad Kuršių nerija jau seniai atrodo palikta nuošalyje. Gaila, kad latviai taip pigiai ją atidavė lietuviams, bet tokie jau maži keistuoliai mes esam.
Kitas lietuvis: Kuršių nerija niekada nepriklausė Latvijai, todėl niekada latviai jos lietuviams ir neatidavė.
Dar vienas latvis užsispyrusiai: Priklausė!
Vienas patikslina: Kuršių nerija iki 1918 metų nepriklausė nei lietuviams, nei latviams. Iki karo tai buvo Vokietijos teritorija.
Tai tiek apie diskusiją. Aišku, kad kuršininkai, kaip mes juos bevadintume latviais, ar tiesiog kuršininkais yra artimiausi mūsų abiejų latvių ir lietuvių giminaičiai. Kai išdavė jiems pasus, nebuvo galima įrašyti latvis. Kai 15-18 amžiuje jų protėviai atkeliavo iš Kuršo į Kuršių neriją, latvių nacijos kaip tokios dar nebuvo, todėl jie savęs dar nelaikė Latvijos arba latvių dalimi, taip pat nelaikė savęs ir lietuviais. Pasuose pagal pavaldumo principą įrašė vokietis. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kuršininkai, kaip vokiečiai, buvo deportuoti, likusieji bėgo į Vokietiją. Nepavydėtina buvo kuršininkų jaunuolių, kurių pase nurodyta tautybė vokietis, vardu Fricis arba Hansas, padėtis. Sovietų armijoje jie buvo išsiųsti kažkur į Murmanską ar dar toliau. Lietuviai juos plūdo vadindami prūsais, rusai fašistais. Lietuviai ir rusai ardė mūsų senuosius namus malkoms, nes tingėjo patys prisiruošti, su apmaudu teigė vienas iš kuršininkių. Lietuviai teisinasi: Mums pasakojo, kad tai yra fašistų, vokiečių namai. Vieno restorano savininkė lietuvė mums teigė, kad lietuviai Kuršių nerijoje gyveno visąlaik, tik skirtingai nuo kitų lietuvių jie buvo vargingesni, nes valgė varnas.
Kodėl aš tai pasakoju? Kad pagrįsčiau, jog esame tokie smulkmeniški abi pusės, jog taip skirtingai suvokiame istoriją, kad jokia bendra baltų pasaulėžiūra neįmanoma ir, jeigu ją kažkas išsaugojo ir propaguoja, tai to niekaip kitaip negalima pavadinti kaip anachronizmu?
Šiuo pasakojimu norėčiau pabrėžti visiškai priešingą dalyką mus vis dar sieja baltiškas požiūris, gal ir ne vienas, tačiau bendras, giminiškas. Tai liudija kad ir pačių kuršininkų likimas. Taip, po karo, Sovietų Sąjungos laikais, buvo lengva įkalbėti, kad kuršininkai yra vokiečiai, fašistai. Tuo tarpu kuršininkai užsidarė savyje ir daug nekalbėjo nei su rusais, nei su lietuviais. Būtent lietuviai ir latviai buvo tie, kurie greitai pajuto, kad kuršininkų kultūrinis paveldas yra bendras paveldas, kad tai yra dalis mūsų. Abi pusės skubėjo kaip galėdamos išsaugoti. Iš Latvijos pusės tai buvo konkretūs asmenys, pavyzdžiui, kultūros istorikas Olgertas Aunas, kuris beveik kiekvienais metais važiavo į Kuršių neriją tiek Lietuvos, tiek Rusijos dalyje ir fotografavo, rinko, ką tik galėjo. Į emigraciją nublokštų kuršininkų gyvenimo pasakojimus įrašinėjo latvių kilmės tautosakininkas ir kalbininkas Austris Grasis. Savo ruožtu iš lietuvių pusės kuršininkų kultūrinio palikimo svarbą suvokė menininkas Eduardas Jonušis, vėliau Klaipėdos universiteto mokslininkai. Dabar mes turime bendrą latvių ir lietuvių temą ir rūpestį kartu išsaugoti tai, kas kuršiška tiek Kuršių nerijoje, tiek virtualioje erdvėje. Tą patį galima pasakyti apie išsaugojimą ir pažinimą to, kas prūsiška. Rūpindamiesi giminaičio palikimo išsaugojimu mes tuo pačiu metu rūpinamės savimi ir vienas kitu. Tai yra vienas iš būdų, kaip atnaujinti, suvokti tai, kas baltiškoje pasaulėžiūroje mus jungia. Tai yra visai realus kelias, kurį tikriausiai būtų galima pavadinti regioninio kultūrinio identiteto puoselėjimu. Jau 19 a. pabaigoje vienas kuršininkas latvių keliautojui ir istorikui Kuršių nerijoje aiškiai pasakė:
Prie Būtingės į mano klausimą, kas ten priekyje per bažnyčia, lietuvių ar latvių, vidutinio amžiaus vyras atsakė: Tai kuršių bažnyčia. (Tālivalds /Pēteris Abuls/. Po pietų Kuržemę ir Prūsiją // RLB ZK Straipsnių rinkinys, t. 11, Jelgava, 1897. P. 98).
Baltiškojo pasaulio pajautimo, požiūrio mes turime ieškoti ir jį stiprinti ne tik nacionaliniu, valstybiniu, ekonominiu, bet ir regioniniu lygmeniu. Gal pastaruoju pirmiausia, nes tai atlaisvina nuo buitinių priežasčių. Tai yra su istorija ir mitologija susiję klausimai apie kuršius, kuršininkus, žiemgalius, sėlius, tuo pačiu metu tai bendros lietuvių ir latvių kasmetinės Poezijos dienos Jelgavoje, poezijos šventės Poetinis Druskininkų ruduo.
Lietuviui persikėlus į Latviją arba latviui į Lietuvą, ir ilgai ten gyvenant lieka kitoniškumo jausmas ir siena. Tai yra šventas ir geras jausmas gerai, kad nesusimaišo, kad galime turtėti vienas iš kito. Aktorė Aurelija Anužytė viename interviu skundėsi: Latvis latviui visada bus latvis, taip pat kaip lietuvis lietuviui lietuvis. Ivaras Kalninis latviams visada būdavo Ivaras Kalninis, o aš visada likau Aurelija iš Lietuvos. Aš nesiskundžiu, tiesiog taip aš jaučiuosi. Gyvendama čia aš galiu dirbti, važinėti, bet Latvijoje aš negyvenu iki galo. (Kodėl ji išvažiavo?// Sestdiena, 2001 10 27, P. 15)
Gal aš klystu, bet man atrodo, kad ir nereikia gyventi kitoje žemėje iki galo. Nors Rainiui jau 1912 m., mano nuomone, gimė visai gera idėja apie bendrą Baltikos šalį Planai dėl prancūzų pinigų ir Baltikos valstybės. (XXIV, 470)
Reikia gyventi taip, kad susidomėjęs žvilgsnis vis kryptų į kitą pusę. Tai padeda suprasti, kas vyksta, nesijaudinti dėl smulkmenų, nedidelių skirtumų, laiku pastebėti didelių skirtumų susidarymo pavojų. Šio žvilgsnio negalima nukreipti pagal komandą. Turi būti susidomėjimas tiek materialus, tiek dvasinis. Baltų forumas yra svarbus išryškinant šiuos susidomėjimo taškus. Reikia tikėtis, kad jis taps reguliarus.
Grįžtant prie pradinio taško įbedus kartį į mūsų mitologijos ir istorijos vandenis, tikrai galima pamatyti storą bendros ir giminingos pasaulėžiūros kultūrinį sluoksnį. Dar svarbiau yra tai, jog tu jauti, kad, nors ir keitėsi laikai, valstybės, vyriausybės, mes vis dar galime lengvai rasti tuos senus ir mus jungiančius taškus, padedančius mums į pasaulį žvelgti panašiomis akimis.
Tikiuosi jūsų provokacijų.
Egidijus Aleksandravičius
Iš provokuojančio pranešimo man labiausiai įstrigo keletas dalykų. Vieną jų traktuoju kaip klausimą kiek senasis baltų dvasinis, kalbinis ir mitologinis pagrindas šiandien moderniesiems lietuviams ir latviams leidžia jaustis baltais, kiek tai yra įsivaizduojama bendrybės fikcija. Jūs žinote, kad Čekija ir Slovakija ilgai kartu gyveno ir jų kalbų neskiria toks atstumas kaip mūsų, kad jiems reikėtų vertėjų. Tačiau jie išsiskyrė ir per paskutiniuosius 15 metų tolsta vieni nuo kitų.
Antrasis svarbus dalykas, susijęs su girdėtu pranešimu mano nuomone, šioje diskusijoje svarbu aptarti latviškojo ir lietuviškojo tapatumo elementus (bruožus). Kada jie susiformavo? Galbūt mūsų tapatumas susiformavo ne priešistoriniais laikais, o jį nulėmė bjaurus 50 metų sovietų okupacijos metų tarpsnis. Gal senasis baltų tapatumas yra susimaišęs su sovietinio žmogaus? Aš siūlau diskutuoti apie senąjį tapatumą, dabartinius mūsų pojūčius, tapatybės siekius bei apie mūsų tapatybės ateitį. Pagalvokime, kokie veiksniai galėtų nulemti, ar mūsų tautos ateityje artės, ar toliau tols. Jeigu artės, ar labiau nei su kitais Europos Sąjungos kaimynais? Jeigu tols, ar labiau nei su kitais to paties Baltijos regiono kaimynais?
Kaip žinome, XX a. pr., galbūt dar 3-iame dešimtmetyje tikėta, kad filologinis, mitologinis, pasaulėžiūrinis bendrumas gali būti pagrindas kuriant baltų etnokultūrinį ir net etnopolitinį darinį. Tačiau už to slypi labai svarbi ekonominė aplinkybė. Latvijos miestai buvo tankiai apgyvendinti lietuvių ir Latvija lietuviams iš esmės buvo antrieji namai. Didžiausi lietuvių miestai buvo Latvijoje: Mintauja, Liepoja, Ryga. Ten apsišvietusių lietuvių gyveno daugiau negu tuo metu Vilniuje. Kitaip tariant, socialinės ekonominės aplinkybės ir tapatumo mitologija leido konstruoti visiškai realius etnopolitinės ateities vaizdinius. Mes žinome, kuo viskas baigėsi. O kaip yra dabar ir kaip gali būti rytoj?
Eiženija Aldermanė
Latvijoje šiuo metu gyvena 12 tūkstančių lietuvių, neturinčių nei Latvijos, nei Lietuvos pilietybės. Latvijoje mes juos vadiname nepiliečiais. Būkime realistai jie yra žmonės be valstybės. Aš nežinau, ar mane tai jaudina, nes pilietybės klausimas yra individualus. Tai, kad jie yra lietuviai, mane glumina. Mes esame Molotovo-Ribentropo pakto aukos. Su lietuviais mus sieja panaši istorija, identitetas, kalba. Mes esame vieno tikėjimo, bent jau didelė Latvijos gyventojų dalis ir lietuviai.
Šiuo klausimu kalbėjome su lietuvių kultūros draugijos vadove. Ji nurodė, kad žmones gąsdina pilietybės gavimo procedūra, jie nežino, kaip tai padaryti. Bėda yra ta, kad didžioji dalis minėtųjų lietuvių gyvena pasienyje, kur vietomis net negirdi Latvijos radijo, nemato Latvijos televizijos. Be to, šie žmonės nėra ekonomiškai saugūs. Jie vis dar mano, kad visus Lietuvos dokumentus turi išversti į latvių kalbą ir mokėti 30 LVL dydžio valstybinį mokestį. Tačiau svarbiausia yra geras noras kažką pradėti. Mano nuomone, šie žmonės yra tapę abejingi. Abejingumas yra pavojingiausias dalykas. Jeigu kalbame, kad esame broliškos tautos, tai visą laiką to labui reikia kažką daryti.
Kalbėjome apie šią problemą ir su Lietuvos ambasadoriumi Latvijoje ir susitarėme, kad būtų naudinga šiems žmonėms išsiųsti paštu informaciją, kviečiant priimti Latvijos arba Lietuvos pilietybę. Tam pritarė ir Teisės reikalų ministrė. Tačiau viskas atsimuša į finansus. Rengti bukletus ir juos išmėtyti pašto skyriuose yra visai kas kita nei išsiųsti žmonėms asmeniškus pranešimus. Kol kas šis klausimas vis dar sprendžiamas. Aš norėčiau pasiūlyti į rezoliuciją įtraukti punktą apie tai, kad reikia skatinti dialogą su lietuviais pasienyje dėl dalyvavimo ir atsakomybės kuriant pilietinę visuomenę Latvijoje, ir jų veiklą Lietuvoje, jeigu jie norėtų tapti Lietuvos piliečiais. Tai kartu ir politinis klausimas. Man labai dažnai Latvijos kairiosios jėgos yra pateikusios priekaištų, žiūrėkite, kokia svarbi Latvijos pilietybė lietuviams, lenkams ir estams.
Janina Kursytė
Aš manau, kad tai yra svarbus praktinio identiteto klausimas, kurį praktiškai reikia ir spręsti. Labai svarbu, kad mes kalbėtume tiek apie teorinį identitetą, tiek apie praktinį.
Erika Drungytė
Vairos Vykės Freibergos kalboje nuskambėjo posakis: dvi sesutės per kalnelį nesueina. Šitos problemos niekada nekilo, kai mes kartu vykome į Baltica šventes, dainų šventes, susikabinę rankomis nešėme sušaudytas latvių, gruzinų, lietuvių vėliavas ir pan. Sovietų okupacijos metais baltų vienybė buvo stipriai juntama, mes ja didžiavomės ir saugojome. Tačiau tai nebuvo žiūrėjimas vienas į kitą, vienas kito pažinimas, nes mūsų pagrindinis tikslas buvo ieškoti būdų, kaip atsilaikyti prieš bendrą priešą.
Aš norėčiau pasiremti asmenine patirtimi, bet tai tikriausiai ir yra tikroji vertybė. Juk būtent nuo asmeninio kontakto dažnai prasideda ir institucinis bendradarbiavimas. Aš labai branginu savo močiutės iš Smetonos laikų skaitinius vidurinės mokyklos mokiniams, kuriuose buvo visų trijų Baltijos valstybių himnai ir vaikai juos mokėjo. Man atrodo, kad kai kalbame apie baltų identitetą, paliečiame ir tam tikrus savigarbos klausimus tautinės savigarbos ir broliškumo savigarbos. Nors baltai bendraudami ir jaučia įvairių skirtumų, savigarbos suvokimas ir jos išlaikymas bendradarbiaujant abiem tautoms sparčiai globalėjančiame pasaulyje yra svarbiausias klausimas.
Andris Buikis
Aš norėčiau atsakyti į Egidijaus Aleksandravičiaus iškeltą klausimą, kuo remdamiesi baltai gali ieškoti bendrų sąsajų. Dirbdamas universitete su jaunąja karta, stebėdamas savo vaikus galiu teigti, kad mes praleidome tą akimirką, jog galėtume remtis tik mitiniu, kažkur giliai glūdinčiu ir mus siejančiu dvasiniu pagrindu. Aplink Baltijos jūrą esame ne tik trys Baltijos šalys. Man atrodo, kad mus su Skandinavija, Lenkija sieja kažkas bendra tiek mentaliniame, tiek ekonominiame lygmenyje. Tačiau ekonomiką kloti kaip pagrindą pavojinga negalime pradėti nuo praktikos. Juk šiais laikais pasaulis globalėja būtent dėl pinigų. Reikia rasti kažkokią sintezę. Šiuo metu bent dalis žymiausių pasaulio, aš pasakyčiau, toleriagiškiausių, mokslininkų pastebi, kad tiksliuosiuose moksluose susidaro nauja kryptis, kuri sintetins dvasinius ir materialinius aspektus. Šią naują mokslo sampratą sintetindami su mūsų mitiniu pagrindu, su tuo, kas emociškai mūsų viduje, galėtume būti pavyzdžiu pasauliui. Praktinis šios idėjos aspektas galėtų būti toks dirbdami Europos Sąjungoje turime bandyti suvienyti Baltijos jūros regioną. Tai galėtų paskatinti pagrįstą ekonominį šuolį ir taip pat suteikti autoritetą pasaulyje, nes mus jau girdėtų kaip atskirą regioną.
Janina Kursytė
Tai tikrai perspektyvi idėja. Aš manau, kad greta gali egzistuoti kelios sąjungos ir viena kitai netrukdyti. Kaip pagrindas galėtų būti dviejų Baltijos šalių Lietuvos ir Latvijos baltų sąjunga. Antroji sąjunga, kaip antrasis ratas galėtų apimti tris Baltijos šalis, trečiasis ratas visas Baltijos jūros regiono valstybes.
Norėčiau priminti, kad prieškario Latvijos istorijos knygose buvo visų trijų Baltijos šalių istorija. Ištikrųjų ir aš mokykloje mokiausi himnų. Galbūt tų dienų patirtį reikėtų taikyti ir šioms dienomis. Juk mokiniai negali mylėti kažko abstraktaus ko jie nežino, nepažįsta. Taigi gal galima šį bendrumą perteikti ir mokyklos vadovėliuose, pamokose?
Ina Druvietė
Šiuo metu Latvijoje labai daug kalbama apie galimybę mokyti Latvijos istoriją kaip atskirą dalyką. Vos pradėjusi eiti švietimo ministrės pareigas, išleidau įsakymą įtraukti Latvijos istoriją kaip atskirą mokomąjį dalyką į mokyklų programas. Praėjo dešimt mėnesių, tačiau kol kas tik sudarėme darbo grupę, nes šiai idėjai aktyviai priešinasi Latvijos istorijos mokytojų asociacija. Reikia suprasti, kad dabar nėra tie senieji laikai, kai ministras pasakys ir tai bus padaryta. Jeigu istorijos specialistai mano, kad nei Latvijos, nei Baltijos šalių istorijos nereikia mokyti kaip atskiro dalyko, bet jį integruoti į pasaulio istoriją, tai labai sudėtinga administraciniais metodais kovoti prieš tokį kolegialios institucijos sprendimą. Aš asmeniškai manau, kad Latvijos istorija turi būti mokoma kaip atskiras dalykas. Tai būtų galimybė atspindėti Latvijos, Lietuvos ir Estijos istorijos įvykius, išmokti kaimyninių šalių himnus. Neatleistina, kad negalime kartu giedoti kitų Baltijos šalių himnų. Mano nuomone, baltų ir Baltijos bendrumo suvokimas turėtų būti stiprinamas tiek pamokų metu, tiek po jų įvairiuose renginiuose. Aš galiu tik išreikšti pageidavimą, kad kiekvienas šio forumo dalyvis plačiai pasakotų apie šį įvykį tiek visuomeninėse informavimo priemonėse, tiek mokyklose, kad Latvijoje nebūtų žmonių, kuriems būtų svetima ši baltų bendrumo idėja. Tada mums pasiseks tai, kas nepasisekė pirmosios Lietuvos ir Latvijos Respublikos metais bent virtualiai sukurti bendrą Baltijos šalių erdvę, kad mes suvoktume, jos esame dvi baltų tautos, kurių tiek istorija, tiek ateitis yra bendra. Bendromis jėgomis mums pasiseks ir švietimo sistemoje integruoti šią baltų bendrumo idėją.
Egidijus Aleksandravičius
Nuo teorinio diskutavimo apie dabartinę baltiškąją tapatybę pereiname į praktinį lygmenį, suvokdami, kad didelė dalis jos yra tiesiog išmokstama. Mes esame save kuriančios būtybės. Kokius savikūros scenarijus pasirenkame ir kokias galias jie įgyja per privalomą vidurinį mokymą, to mes galime tikėtis ateityje. Bet ar čia nėra tam tikrų spastų, Dariau?
Darius Kuolys
Klausydamas profesorės J. Kursytės pranešimo aš galvojau, ar dar ne per vėlu konstruoti bendrąją tapatybę ir ar tai iš viso įmanoma? Kažkada Lietuvos švietimo ministerija kartu su Lenkijos švietimo ministerija sudarė bendrą lenkų ir lietuvių istorikų ekspertų komisiją, kuri nagrinėjo Lietuvos istorijos ir Lenkijos istorijos vadovėlius. Tuo siekta, kad po peržiūros mokomoje medžiagoje nebūtų nekorektiškų dalykų vieni kitų atžvilgiu, taip pat bandyta ieškoti jungiančių taškų. Jeigu mes vsi dėlto ryžtamės kelti sau klausimą, ar verta konstruoti bendrąją baltų tapatybę mūsų dienomis, tai ar nevertėtų tada mums pagalvoti apie tokių galimų ekspertų komisijų prie Lietuvos ir Latvijos švietimo ministerijų įkūrimą.
Aš matau ir tam tikrą problemą, susijusią su mus skiriančiais istorijos klausimais. Štai buvo gražus projektas, pagal kurį Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorikai turėjo parašyti bendrą Baltijos tautų istoriją mokykloms. Kiek aš žinau, Sorošo fondas Lietuvoje šį projektą parėmė ir lietuviai išleido autorių kolektyvo parengtą knygą Baltijos tautų istorija. Ji išdalinta Lietuvos mokykloms, bet kiek teko girdėti iš Lietuvos istorijos mokytojų, ji retai naudojama, nes nesutampa su dabartiniu metu mokykloje gyvuojančiomis istorijos interpretacijomis. Panašiai atsitiko ir su Atviros Lietuvos fondo finansuota ir išleista prof. Birutės Masionienės knyga specialiai mokykloms Baltijos tautos. Knyga yra parašyta eseistine forma, skirta vyresnių klasių mokiniams ir ši knyga yra mokyklų bibliotekose ir taip pat retai naudojama.
Taigi kyla labai pagrįstas klausimas ar įmanoma konstruoti bendrą baltų tapatybę?
Egidijus Aleksandravičius
Aš įtariu, kad Darius ne tik kėlė klausimą, bet ir iš dalies teigė, kad buvo pastangų bandyti tokį tapatumą konstruoti, įdėti į kultūrinę latvių ir lietuvių atmintį tam tikrus tapatybės piešinius, bet jos nepasiteisino.
Janina Kursytė
Jeigu ne šiais, tai kitais metais turi išeiti trijų Baltijos šalių literatūros eciklopedija. Panašios idėjos sklando ore ir dėl Baltijos šalių baltų mitologijos enciklopedijos, fokloro enciklopedijos. Na, o dėl istorijos knygos taip, tikrai Latvijos mokyklose ji nėra mielai naudojama. Nežinau, kur čia slypi problema. Tačiau tai yra pirmasis žingsnis, ir ačiū Dievui, kad toks yra.
Dalia Kisieliūnaitė
Mūsų šalies informacinė erdvė iki šiol buvo orientuota į Vakarus. Visi žinome, kad mes daug ko mokėmės iš vakarų, vertinome jų patirtį. Iš vakariečių mokėmės kaip gyventi, važiavome ten ilsėtis, mezgėme kontaktus su įvairių sričių atstovais. Tačiau visiškai pamiršome vieną artimiausių kaimynų Latviją. Atsiverskime bet kurį didesnį Lietuvos laikraštį ir pažiūrėkime, kiek ten yra informacijos apie Latviją labai mažai arba visai nėra. Net toks svarbus klausimas, kaip latvių kalbos mokymas rusiškose mokyklose Lietuvoje nerado beveik jokio atgarsio. Taigi tik kryptingai Latvija besidomintys žmonės daugiau žino apie šią šalį. Mūsų valstybės politika visuose lygmenyse šiame procese neatlieka jokio vaidmens.
Savaime suprantama, trūksta ir specialistų, tai yra žmonių, kurie gerai moka abi kalbas. Be to sunkiai įsivaizduojamas žurnalistų darbas, efektyvus bendradarbiavimas.
Vienas iš bendradarbiavimo projektų gimė Klaipėdos universitete. Buvo įsteigta papildoma lietuvių kalbos filologijos latvių kalbos specializacija. Šie studentai turi galimybę išvažiuoti pusmečiui į Latviją. Pabaigę šią specialybę studentai gana neblogai būna neblogai išmokę latvių kalbą. Tačiau šio projekto realizavimas reikalauja labai daug pastangų. Mes be perstojo turime reikalauti, prašyti, kovoti. Pagaliau kartais nelabai sklandžiai veikia sutartys tarp Klaipėdos ir Latvijos aukštųjų mokyklų. Taigi belieka pavienių entuziastų darbas, studentų iniciatyva. Kartais manęs studentai klausia, o ką mes veiksime su tokia specializacija. Aš sakau: Tai yra nearti dirvonai. Jūs net neįsivaizduojate, kaip mažai mes žinome apie Latviją. Aš manau, kad jeigu Lietuvos ir Latvijos verslininkai mokėtų vienas kito kalbą, tikriausiai daug patikliau vienas į kitą žiūrėtų ir lengviau rastų kontaktą.
Reikia pasakyti, kad projektų idėjų netrūksta, tačiau nepakanka paramos jiems įgyvendinti, pvz., bendram latvių lietuvių kalbos žodynui Klaipėdos universiteto Baltistikos centre. Šventojoje po konferencijos gimė mintis įsteigti latvių kultūros centrą vietoje, kurioje yra Latvijos diaspora. Tai būtų tikrai ideali vieta tokiam centrui. Daug žmonių atvažiuoja į Šventąją ir nesupranta, kokia žeme jie vaikšto. Išgirsta latviškai kalbančius vietinius žmones ir stebisi, iš kur čia atsirado latviai, visai nepanašūs į poilsiautojus. M. Balčiaus muziejaus niekas negali pamatyti Šventojoje todėl, kad jis yra privatus. Niekas nežino apie R. Rimantienės atliktus archeologinius kasinėjimus senųjų kuršių akmens amžiaus gyvenvietėse. Man atrodo, kad reikia daugiau reikia konkrečių darbų ir konkrečios politinės krypties ekonominio sverto.
Egidijus Aleksandravičius
Mano primygtinis siūlymas būtų išlikti prie temos apie tapatumą, apie baltiškąjį identitetą. Organizatoriai dar toliau nuėjo, ir pakalbėjo netgi apie baltiškąjį etnosą ir jo baltiškąjį likimą, kur sociologijos ir antropologijos požiūriu būtų problemų kalbėti apie vieną etnosą. Ar išties mes dėl savo filologinio bendrumo esam artimesni vieni kitiems negu lietuviai lenkams ar latviai baltarusiams. Jeigu mes apie tapatybę kalbėsim remdamiesi kalba, tai tada būtų galima daryti išvadą, kad mes labiausiai tapatinamės su rusais.
Janina Kursytė
Aš norėčiau paprieštarauti kolegai ponui Aleksandravičiui. Mano nuomone, mes negalime atskirti identiteto kaip teorinio konstrukto, kurį reikia taisyti. Mes nesuprasime, ar jis reikalingas, kas jis yra, jeigu negalvosime, pavyzdžiui, apie kultūros centro įkurimą Šventojoje. Norint sukurti etninį identitetą, reikia suprasti, kokia yra erdvė, kurioje tu esi. Ne mažiau svarbus klausimas ir dėl 12 tūkstančių lietuvių, kaip ir neturinčių jokio identiteto. Jeigu mes negalvosime apie tai, tai didysis identitetas liks tik teoriniame lygmenyje. Koja kojon turi žengti abu.
Oskaras Gertas
Aš visą gyvenimą vadovavausi Gėtės Fausto posmeliu: Drauge, visa teorija yra pilka, amžinai žalias yra gyvasis praktikos medis. Genetiškai esame vieno medžio dvi šakos. Tačiau, kaip tai praktiškai išsaugoti savyje, vaikuose ir anūkuose? Mano nuomone, vienas iš būdų tai padaryti yra regionų aktyvumo skatinimas. Ypač didelis dėme-sys turėtų būti kreipiamas į tuos regionus, kurie įeina tiek į vienos, tiek į kitos šalies sudėtį. Pavyzdžiu galėtų būti Sėlos asociacija, kurią įkūrė akademikas Janis Stradinis. Jau įvyko keturi Sėlos suvažiavimai. Manau, kad skatinant bendrų regionų veiklą, pasikeistų požiūris ir į Lietuvos ir Latvijos sieną ilgainiui ji galėtų tapti ne skirianti tvora, o tapti bendru kiemu.
Bronius Kuzmickas
Mano nuomone, Lietuvos ir Latvijos forumas pradėtas organizuoti pačiu laiku. Identitetas yra gebėjimas laikui bėgant išlikti tuo pačiu. Spartėjančios globalizacijos sąlygomis iškilo grėsmė mūsų identitetui. Manau, kad prieš pradėdamos kalbėti apie baltiškąjį tapatumą, kiekviena tauta pirmiausia turi susirūpinti savuoju. Baltiškajame lygmenyje nedaug turėsime bendro, jeigu mūsų tautų tapatumas šiuolaikinėmis vartotojiškos visuomenės ir atvirumo pasauliui sąlygomis ne stiprės, bet silpnės. Galvodami apie kiekvienos mūsų tautos tapatumo išsaugojimą atskirai, turėtume atkreipti dėmesį į pilietinės visuomenės būklę, tautinių mažumų integraciją. Mūsų kaimynai latviai šioje srityje turi daugiau problemų. Ne latviškos, ne baltiškos kilmės piliečiai Latvijoje turėtų jaustis latviais pilietine prasme. Vykstant sparčiai Europos integracijai, pilietybės sąvoka darosi vis reikšmingesnė.
Nors ir nesu istorikas, tačiau pritariu istoriko požiūriui mums nepakanka tik kalbinio, mitologinio, pasaulėžiūrinio aspekto, kuris yra baltiškojo tapatumo pagrindas. Mums būtina ir istorinė patirtis, nes ji yra skirtinga. Be to, turėtume atsižvelgti ir į konfesinę priklausomybę. Kaip žinome, konfesijos per ilgą laiką tam tikru būdu formavo žmonių mentalitetą, moralines nuostatas, elgesio modelius.
Man būtų labai įdomu palyginti lietuvių ir latvių tautinius mentalitetus. Įvairioje literatūroje galima rasti duomenų apie tai, kad latvių ir lietuvių mentalitetai skiriasi. Vienas mūsų tautų santykių aspektas gana akivaizdus lenktyniavimas. Manau, kad tai būdinga visoms trims Baltijos šalims. Tai nėra blogas dalykas. Jeigu Baltijos šalys lenktyniauja, vadinasi nėra viena kitai nėra abejingos. Lenktyniaudamos jos palaiko šiokį tokį emocinį ryšį. Manau, kad verta būtų pasidomėti ir stereotipais lietuvių apie latvius ir atvirkščiai. Skandinavijos šalyse norvegai apie danus, danai apie švedus yra išleidę anekdotų rinkinėlius. Kaip žinome, tautas suartina ne tik rimti dalykai, bet ir humoras.
Mes džiaugiamės atgavę nepriklausomybę, tačiau tuo pačiu metu aiškėja, kad tautinės valstybės funkcijos pradeda silpnėti. Kiekviena tautybė turi savo teritoriją, tačiau šiais laikais jos reikšmė menkėja visas svoris tenka kultūrai. Mano supratimu, vykstant Europos integracijai, atsiranda priešinga tendencija regionalizmas. Įvairiose Europos žemyno vietose formuojasi regionai. Kartais jie istoriniu požiūriu yra senesni net nei valstybės. Baltijos valstybių regionas, kuris sovietiniais laikais buvo vadinamas Pabaltiju, galėtų būti įdomus ir patrauklus pasauliui.
Rūta Muktupavela
Visų pirmiausia apie konstruojamą identitetą. Sėkmingai veikia toks dalykas kaip neopagonizmas. Tokiu pat būdu galėtume kurti ir neobaltizmą kaip tokį. Mes visi forumo dalyviai galėtume būti ezoterikais ir tai daryti profesionaliai. Galbūt netgi reikėtų kai kuriuos dalykus peržiūrėti: pabrėžti tuo dalykus, kurie mus jungia ir kartais truputį nutylėti teisybę.
Darius Kuolys
Noriu pasiūlyti dar kartą grįžti prie idėjos, kuri buvo siūlyta Valdo Adamkaus Vairos Vykės Freibergos komandai sukurti bendrą Janio Rainio fondą, kuris, rinkdamas pinigus iš verslo, remtų įvairius kultūros projektus. Šie projektai galėtų aktualizuoti bendrą baltišką paveldą ir padėti konstruoti modernią baltiškąją tapatybę.
|
